Vežėjas, sutartyje su užsakovu nesusitaręs kitaip, už vėlavimą apmokėti pervežimo kainą, turi teisę reikalauti ne CMR Konvencijoje numatytų 5 proc. metinių palūkanų, tačiau 15,21 proc. metinių palūkanų (7 proc. plius vieno mėnesio VILIBOR dydžio palūkanos).
Nors nei Civilinis kodeksas, nei Kelių transporto kodeksas, nei CMR Konvencija tiesiogiai nenurodo, kad vežimo sutartis turi būti sudaryta raštu, atsižvelgiant į vežėjų darbo specifiką bei teismų praktiką, vežėjams visais atvejais rekomenduotina sudaryti rašytines vežimo sutartis.
Kodėl? Visų pirma dėl to, kad net jei būtų galimybė remiantis CMR važtaraščiu ar liudytojų parodymais įrodyti, jog žodinė vežimo sutartis vis dėl to buvo sudaryta, įrodinėjimo procesas būtų pakankamai sudėtingas ir užsitęstų kur kas ilgiau, nei bylinėjimasis teisme, remiantis paprasta rašytine sutartimi. Be to, kai kurios vežėjų praktikoje įprastos vežimo sutarčių sąlygos iš viso negali būti sutartos žodžiu. Pavyzdys – netesybos, t.y. bauda už prastovas, automobilio ar krovinio nepateikimą ir kitus vežimo sutarties sąlygų pažeidimus. Remiantis Civilinio kodekso 6.72 str., susitarimas dėl netesybų visada turi būti rašytinis, todėl jei žodžiu susitarsite, kad už transporto priemonės prastovas pakrovimo vietoje bus mokama po 100 eurų už kiekvieną dieną, užsakovui atsisakius šią sumą apmokėti, teisme negalėsite remtis liudytojų parodymais siekdami įrodyti susitarimo dėl netesybų faktą. Galiausiai, sudarydami sutartis su vežėjais ir užsakovais iš kitų valstybių, galite pakliūti į situaciją, kai užsienio valstybės teisė nepripažįsta ne rašytine forma sudarytų pervežimo sutarčių, o tinkamai sudaryta rašytine sutartimi galėsite remtis praktiškai visų Europos valstybių teismuose.
Šios publikacijos tikslas – padėti neturintiems teisinių žinių ar turintiems jų minimaliai, suprasti pagrindinius pervežimo sutarties elementus bei įžvelgti galimas rizikas.
Aptarsime teismų praktiką dėl draudėjo pareigos pranešti apie draudiminį įvykį, dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti išmoką, dėl CMR konvencijos taikymo kai kurių klausimų.
Šie klausimai aptariami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Civilinių bylų skyriaus 2010-05-10 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010.
Bylos faktinės aplinkybės